žiupsnelis jausmų

  Kvepėjo tyla. Tokia, kai eini miegoti, kai esi vienas namuose. Tokia kai kažin ko  netenki. Tada aš netekau savęs. Žvelgiau į tolį, kur nebuvo tavęs, šniokštė purūs vandenyno dumbliai, degė kvapni žvakė, kuri saldžiu kvapu patylomis typeno aplink,  o saulė niekaip neužsidegė. TAS GARSAS BALTAS. Gėlės vyto žydėdamos. Pajudinau sustirusius rankų pirštus. Jie pakluso,atsistojau.Nuėjau prie veidrodžio tikėdamasi atsirasti. Pažvelgiau. Kojos ilgos ir randuotos, lyg neužsidegantys degtukai, kuriuos žmonės tiesiog išmeta. Rankos styro, kaip pušelių šakos trokštančios lietaus. Raktikauliai styrojo iššokę, norėdami išeiti. Lūpos sodrios, išsiilgtos. Plati nosis ir įdubę žandai, kurie buvo tik ką atrasti. Švelnios Saulės palytėti, gležni plaukai, krito ant pečių. Pirštų galiukais paliečiau pašiurpusią odą.  Ir išdrįsau pažvelgti sau į akis. Mėlynos. Kaip visad. Jei išorė čia, tai kur aš? Balta tyla. Dar sykį pažvelgiau, tačiau spindesio neradau. To, kurį turi mylinčios, linksmos akys. Ten buvo tik balta, kaip pienas,drėgna lyg sniegas baltuma. Sugėriau ją. Užsimerkiau. Įkvėpiau. Šaltis apčiuopė kiekvieną mano plaučių broncheolę ir užšaldė ramunėles. Atsimerkiau - miškas. Už rankos laikė jaunystė, ramiai kvėpuodama paskutinius savo lašus. Užsiverčiau galvą aukščiau už medžius. Štai kur aš. Nusišypsojau.


Mano medžiai turi auglius

Jeigu pasaulis išklausytų, ką jam pasakytum?Mes esame vienas tas pats ir skirtingas žemės kurtas organizmas. Visi esam jos vaikai, tik svetimėjam vis labiau, už medžius pūvame greičiau. Nors jie taip bejėgiškai šaukiasi mūsų pagalbos, o mes begėdiškai negirdim. Jie gelbsti  mus nuo pačių mūsų, vėjo draskomi, speigo pučiami, mūsų palikti kasdien galvoja apie mus,valo užkrešėjusius plaučių takus. Mainais prašydami tik būti išklausytiems. O mes kuo stipriau užsikemšam ausis  ir bėgam kaip tik galim greičiau, palikdami juos mirti. Pasislėpiame  betono dykumoje , o mūsų oda aplipusi purvo dulkėmis, kaulai rėkia pagalbos. Mes tildome garsus ir vieni kitus. Dangaus Dievai užsirūstinę puls mus, tas betonas skils per pus. Praėjusio laiko nebebus, Ir kauksim mes su vilkais, nebijodami pilnaties šviesos, o tas betonas vaidensis tarsi rojus. Tad gal išmoksime  išgirsti vieni kitų širdžių giesmes? Bet žmonės purvini praeities kartų atodusių užburti. Vien dėl to noris užsikimšti ausis, negirdint jų skaudžių vaitojimų. Praeities karaliai pasmerkė mus amžinai atgailai, o visi jiem akylai dėkoja. Už esamą gimtinę, už tai ką jie ištvėrė. O jie vis prašo mus vaitot.už juos, atgailauti už tai ką padarė jiems ir jie, ne mes. Mes vaikštome lyg juodo šydo užrištom akim ir matome vien blogį . Mums nebesmagu  šalia vieni kitų. Tik karpome vieni kitų rožynus, nuskabome žvaigždes dėl savo šlovės, kuri tokia beviltiška ir jausmų tuščia. Jei matome , kad kuris kitas pradeda žydėti, puolame grobuoniškai rauti visas šaknis. Tik skauda, kai aprauna mus.  O gal tiesiog mano medžiai turi auglius, nuo begalinio nenurimstančio lietaus?
O aš pamiršusi alyvų grožį, kai pražysta tuščio lauko platuma, o kūną glosto žaluma.


- PAKALNUTĖMS ŽYDINT

 Dar vienas dalykas ,kurį norėčiau šiandieną pasakyti, tai pasidalinti grupe, kuri nuolat mane įkvėpia,  Kurti. Nes jie patys kuria, ir drąsiai rodo save kokie yra. O jų kūryba labai žavi mane, kviečiu paklausyti : https://www.youtube.com/watch?v=nRLZFmTcOkY