Nauji metai atnešė naują požiūrį. Požiūrį į dalykus ir naujai užsibrėžtus tikslus. Gal ir geriau yra tai, kad tie tikslai kiek skiriasi. Savotiškas augimas. Iš ožiuko tapome ožiu ir kol, atrodo, suradom savo pašaukimus, tol stengiamės bėgti jų link ir peršokti visas kliūtis, už rankų susikibusios nors ir skirtingomis kryptimis sukame.
   Todėl, kiek ašarotomis akimis paleidžiame Turkų Ožį į tolimųjų pievų laisvę.Dabar jis nebe mūsų saviraiškos atspindys, o savarankiška ir tik prisiminimais gyvuojanti abstrakcija.
Vis dėlto, nors ir lekiame skirtingais keliais mūsų širdys liko kartu, ne tik morališkai, bet ir fiziškai iš palaikimo viena kitai užtirpusiomis rankomis žengiame ten, kur toliuose mojuoja uodžiamų tikslų vizijos.

  Būna, beeinant ramiai gatve, užklumpa kalėdinių dovanų stresas. Ir belieka tik vienas dalykas kalėdinei  atmosferai kurti,kai sniego nė lašo - do va nos!! Turkų ožys išsiblaškęs, pašėlusiom akims, irgi laksto po parduotuves bandydamas atrasti kokio gėrio. Tačiau jo lieka vis mažiau ir mažiau,tad nukabinęs nosį nutipeno namo po internetines parduotuves apsidairyt ir siūlo dovanų idėjas tiems, kuriem jau pasibaigė minčių snaigės. Nepamirškit, kad dovana visada bus žavi,jei joje bus kas nors kvepiančio ir stilizuoto įvaizdžio! Gundančiu aromatu žydintis rankų kremas ir stilingas kalendorius - kaip tik!

Rožių vandeniu suvilgius vatos tamponėlius galima uždėti ant akių vokų - tai atgaivina akis ir leidžia joms pailsėti.

• Supjaustykit visus produktus ir palikit kameroj bent jau 2h. (geriausia, viską pasiruošti iš vakaro ir palikti šaltyje  per naktį).
• Ištraukite iš kameros ir su blenderiu malkite tol kol pasidarys visiškai vientisa ledų masė.
• Metas įjungti vaizduotę ir gardinti ledus įvairiausiais ir dar nederintais produktais.

- Frezijoms žydint

Turkų ožys po truputį išplaukia į plačiuosius Lietuvos vandenis. Na, ne vandenis, o žemes tiksliau. Ten, kur gali girdėti jūros vėjo šnabždesį, bet nejusti žmonių skruzdėlyno, kepančio kaitroje ir priklausomybėms paklusiančio. Kur kadaise vaikštinėjo M. K. Čiurlionis ir turtuose snaudė Oginskiai.
Plungės aura asmeniškai man - nepaprasta. Matyt, dėl nostalgijos, kurią jaučiu eidama pro vaikystę labiausiai primenančias vietas.
Nors ten esanti laikrodinės biblioteka nėra viena tų nostalgiją keliančių vietų, buvimas ten yra kažkas TOKIO. Tikrai nesu buvus (kol kas) taip labai stebuklingoj vietoj. Kur gamta ir grynas miško oras tiesiog ranka moja sekti jo takeliais link it šiltnamyje auginamos literatūros ir pačių kiečiausių žurnalų. Turbūt gražiausia šio projekto dalis yra akmenėliai, linksmai sau dienas leidžiantys po pagalvių pavėsiu ir laukiantys kada galės žmonėms suteikti ramybę ir patogumą skaitant gamtoje, valgant, o gal tiesiog mąstant. Tai kaip mažytė stotelė įkvėpti tyro oro, pasiklausyti minčių (savo ar ne savo) ir toliau žengti į priekį.