Pasiklausyti minčių

Turkų ožys po truputį išplaukia į plačiuosius Lietuvos vandenis. Na, ne vandenis, o žemes tiksliau. Ten, kur gali girdėti jūros vėjo šnabždesį, bet nejusti žmonių skruzdėlyno, kepančio kaitroje ir priklausomybėms paklusiančio. Kur kadaise vaikštinėjo M. K. Čiurlionis ir turtuose snaudė Oginskiai.
Plungės aura asmeniškai man - nepaprasta. Matyt, dėl nostalgijos, kurią jaučiu eidama pro vaikystę labiausiai primenančias vietas.
Nors ten esanti laikrodinės biblioteka nėra viena tų nostalgiją keliančių vietų, buvimas ten yra kažkas TOKIO. Tikrai nesu buvus (kol kas) taip labai stebuklingoj vietoj. Kur gamta ir grynas miško oras tiesiog ranka moja sekti jo takeliais link it šiltnamyje auginamos literatūros ir pačių kiečiausių žurnalų. Turbūt gražiausia šio projekto dalis yra akmenėliai, linksmai sau dienas leidžiantys po pagalvių pavėsiu ir laukiantys kada galės žmonėms suteikti ramybę ir patogumą skaitant gamtoje, valgant, o gal tiesiog mąstant. Tai kaip mažytė stotelė įkvėpti tyro oro, pasiklausyti minčių (savo ar ne savo) ir toliau žengti į priekį.

-Frezijoms žydint