SALA. Savotiškai gelbėjimosi.

Turkų ožys būdamas Šventojoj vis likdavo nepatenkintas restoranais. Tai maistas bjaurus, tai aptarnavimas suerzina, baisu jau buvo, kad visai jis neras sau patinkančios vietos.  Bet štai ieškojo, ieškojo ir surado!

 SALA.  Tikrai, įžengęs  pro įėjimą jautiesi lyg patekęs kur kitur. Kiek toliau nuo žmonių šurmulio ir mašinų spūsties, ten kur žalia  spalva kaip atgaiva nuo tamsaus kitų restoranų kalorito. Vienas labiausiai šią vietą išskiriančių dalykų yra ožiukas besiganantis sau pušelių pavėsyje, antrame aukšte įrengtoje terasoje. Matyt, ožiai ožius traukia, kad užlėkėm.

Maistas čia yra žymiai geresnės kokybės nei kitur, minusas – ypatingai mažos porcijos. Reikia užsisakyti daugybę maisto, kad išeitum tikrai sotus. Didžiausias pliusas – toj pačioj „Saloj“ yra  sveiko maisto baras. Apskritai prie jūros žalias maistas yra nepopuliaru. Visi valgo kebabus ir kitokias majonezybes. Keista, kad mažuma pasiilgsta gaivių vaisių ir daržovių.  Tad toks baras Šventojoj tikras gėris.

Stebiuosi, kad žmonės mieliau renkasi „Titaniką“ ar „Paršelių rojų“ nei šią nuostabią vietą. Nors taip gal geriau. Daugiau deguonies norintiems pabūti ramiai.